Apie mus
Bitininkavimu, kaip liga, galima susirgti. Bičiuliai turbūt žino, kad kai pradedi, negali sustoti. Profesorius J.Straigis yra pasakęs, kad bitėmis reikia užsikrėsti. Taip ir buvo.
Po studijų 1992 m. Lietuvos Žemės Ūkio Akademijoje Agronomijos fakultete, aš nusprendžiau studijas tęsti magistratūroje, bitininkystės srityje LŽUŪ. Mano vadovas buvo Profesorius J. Straigis. Magistratūrą baigiau 1997 m.
Studijuodama, aš savo noru pasirinkau praktiką dviejuose Vokietijos ir viename Liuksemburgo bityne.
Mes, tai yra, mano vyras Ramūnas, mano švogeris Arūnas ir aš, turime apie 150 bičių šeimu ir vasaros metu apie 350 nukleusų (apvaisinimo aviliukų Mini Plus).
Savo bitininkystėje mes auginame bakfasto (Buckfast) ir krainos (Carnica) veislių motinėles. Tačiau bakfastą mes vertiname labiau.
Tiek karnikos, tiek bakfasto bičių veislių tranai netrukdo kryptingam norimos veislės bičių motinėlių auginimui. Nes kiekvienai bičių motinėlių veislei naudojami skirtingi apvaisinimo punktai.
Su bakfastu susidūriau visai netikėtai, atlikdama praktiką Liuksemburge. Stebėjausi šios bičių veislės savybėmis.
Pačioje pradžioje, Vokietijoje dirbau su karnikos veislės bitėmis. Todėl aš galiu šias abi veisles gerai palyginti.
Mano darbdavė Šiaurineje Vokietijos dalyje turėjo virš 220 karnikos veislės bičių šeimu ir privatų apvaisinimo punktą Helgoland´o saloje. Kita praktikos vieta, Bavarijoje, tik sustiprino mano susidariusią nuomonę apie karniką. Čia buvo laikoma apie 500 karnikos ´Sklenar´ veislės bičių šeimu.
Mano magistratūros baigiamasis darbas kaip tik ir buvo apie karnikos bičių populiaciją, susidariusią Šiaures Vokietijos bityne. Praktika Vokietijoje papildė įgytas teorines žinias bei patirtį.
Atlikdama praktiką Liuksemburge, aš visiškai pakeičiau savo požiūrį į pačią bitininkystę ir bitininkavimą. Mano darbdavys turėjo virš 300 bičių šeimu ir daugiau kaip 400 nukleusų (Mini Plus). Nepaisiant to, kad bitininkas dar dirbo ir nuolatinį darbą, jis suspėjo sėkmingai ir ekonomiškai tvarkytis bitininkystėje. Tai, kad jis nevisada spėdavo patikrinti spietiminę nuotaiką ir vistiek neturėjo daug nuostolių (spiečių), patvirtina, kad bakfasto bičių veislė turi privalumų.
Labiausiai mane nustebino tai, kad šis bitininkas net neturėjo veido tinklelio ir bitininko aprangos. Apie pirštines net kalbos negali būti. Bet jų ir nereikėjo.
Maloniausia buvo tai, kad esant 32°C šilumos prie bičių buvo galima dirbti trumpomis kelnėmis ir trumpomis rankovėmis, net su maudymosi kostiumėliu.
Šiame bityne aš dirbau tris sezonus iš eilės.
Mano susižavejimas bakfasto bičių veisle buvo toks, kad grįždama
iš ten parsivežiau 19 bičių šeimu. Tuomet ir prasidėjo mano asmeninė
draugystė su bakfastu. Tada buvau jau pilnai "uzsikrėtusi bitinikyste" ir ta pačia "liga uzkrėčiau" savo vyrą bei švogeri. Taip mūsų gyvenimas tapo susietas su bitėmis.
